noun · masculinethird declension
inhabitātor
inhabitātor m (genitive inhabitātōris)
Classical[ɪ.na.bɪˈtaː.tɔr]Ecclesiastical[i.na.biˈtaː.tor]
Meaning
- dweller, inhabitant
Declension
| form | singular | plural |
|---|---|---|
| nominative | inhabitātor | inhabitātōrēs |
| genitive | inhabitātōris | inhabitātōrum |
| dative | inhabitātōrī | inhabitātōribus |
| accusative | inhabitātōrem | inhabitātōrēs |
| ablative | inhabitātōre | inhabitātōribus |
| vocative | inhabitātor | inhabitātōrēs |
ĭnhăbĭtātor, ōris, m. id.,
I. a dweller, inhabitant (post-class.):
aedium, Dig. 9, 3, 5; Hier. ad Helv. 1.