noun · masculinefourth declension
novīciātus
novīciātus m (genitive novīciātūs)
Classical[nɔ.wiː.kiˈaː.tʊs]Ecclesiastical[no.vi.t͡ʃiˈaː.tus]
Meaning
- Medieval Latinnovitiate
Declension
| form | singular | plural |
|---|---|---|
| nominative | novīciātus | novīciātūs |
| genitive | novīciātūs | novīciātuum |
| dative | novīciātuī | novīciātibus |
| accusative | novīciātum | novīciātūs |
| ablative | novīciātū | novīciātibus |
| vocative | novīciātus | novīciātūs |
Origins
- Proto-Indo-European*nu
- Proto-Indo-European*néwos
- Proto-Italic*nowos
- Latinnovīciātus
Proto-Indo-European *-ikos Proto-Italic *-ikos Latin -īcus Proto-Indo-European *-(i)yós Proto-Italic *-ijos Proto-Italic *-ios Old Latin -ios Latin -ius Latin -īcius Latin novīcius Latin -ātus Latin novīciātus From novīcius (“novice”) + -ātus (“-ate”).
Descendants
- Englishnovitiate
- GermanNoviziat